[vc_row][vc_column][vc_column_text]Širdies anatomija ir funkcijos
Širdis – pagrindinė sudėtingos širdies ir kraujagyslių sistemos dalis. Tai vienas stipriausių žmogaus raumenų, nenuilstamai pumpuojantis kraują ir visą organizmą nuolat aprūpinantis gyvybiškai svarbiu deguonimi bei maisto medžiagomis. Didžioji širdies dalis yra tuoj pat už krūtinkaulio, tik viršūnė nukreipta į kairę, todėl kairėje krūtinės ląstos pusėje geriausiai jaučiama jos pulsacija. Pridėjus delną, dažnai galima apčiuopti širdies viršūnės trinksnį, todėl kartais galvojama, kad visa širdis yra kairėje. Ramybės būsenoje širdis plaka ramiai, tolygiai, apie 60-80 kartų per minutę, ir mes jos nejaučiame. Sveikas žmogus savo širdies plakimą pajunta tik susijaudinęs ar smarkiau dirbdamas. Dauguma žmogaus organų yra poriniai – inkstai, plaučiai, akys, ausys. Vienam jų susirgus, jį pavaduoja kitas. O širdis yra viena, todėl labai svarbu išsaugoti ją sveiką.
Sveikos širdies dydis maždaug atitinka sugniaužto žmogaus kumščio dydį. Tai tuščiaviduris raumeninis organas, turintis keturias ertmes – du prieširdžius ir žemiau jų esančius du skilvelius bei keturis vožtuvus. Kairįjį ir dešinįjį skilvelius skiria tvirta raumeninė pertvara, o kairįjį ir dešinįjį prieširdžius – plonesnė pertvara. Sunkiausias darbas tenka kairiajam skilveliui, todėl jis didžiausias, jo sienelės – storiausios. Kairįjį skilvelį nuo kairiojo prieširdžio skiria dviburis vožtuvas, vadinamas mitraliniu. Dešinįjį skilvelį nuo dešiniojo prieširdžio skiria triburis vožtuvas. Iš kairiojo skilvelio išeina stambiausia organizmo arterija – aorta, o iš dešiniojo skilvelio – plaučių arterija. Abi šias kraujagysles nuo skilvelių skiria aortos ir plaučių arterijos vožtuvai.
Širdies ertmės vožtuvai ir kraujagyslės:[/vc_column_text][vc_single_image image=”2177″ img_size=”large” alignment=”center”][vc_column_text]Vožtuvų paskirtis – ritmiškai atsidarinėjant ir užsidarinėjant leisti pro juos pratekėti kraujui kiekvieno širdies ciklo metu. Ciklas susideda iš dviejų fazių: sistolės ir diastolės. Širdies skilveliųraumenims stipriai susitraukiant, kraujas išstumiamas į aortą ir plaučių arteriją. Ši širdies veiklos fazė vadinama sistole. Skilvelių atsipalaidavimas ir poilsis vadinamas diastole. Diastolės metu atsiveria mitralinis ir triburis vožtuvai ir kraujas iš prieširdžių užpildo skilvelius. Taigi kraujas iš organizmo audinių stambiomis kraujagyslėmis atiteka į prieširdžius, pro vožtuvus patenka į skilvelius, ir aorta bei plaučių arterija išteka iš skilvelių.
Kraujo tėkmė širdies ertmėse ir didžiosiose kraugagyslėse:[/vc_column_text][vc_single_image image=”2178″ img_size=”large” alignment=”center”][vc_column_text]Skiriami du kraujo apytakos ratai: mažasis ir didysis. Kraujo kelias iš dešiniųjų širdies ertmių per plaučius į kairiąsias vadinamas mažuoju kraujo apytakos ratu (kraujas prisotinamas deguonimi plaučiuose). Kelias iš kairiųjų širdies ertmių, aorta, arterijomis, o vėliau venomis į dešiniąsias ertmes – didžiuoju kraujo apytakos ratu (deguonis išdalijamas visiems organams ir audiniams). Į dešinįjį prieširdį tuščiosiomis venomis atiteka deguonį išdalinęs veninis kraujas. Toks kraujas toliau patenka į dešinįjį skilvelį, iš kurio keliauja į plaučius. Plaučiuose prisisotinęs deguonimi ir tapęs arteriniu kraujas plaučių venomis suteka į kairįjį prieširdį, o iš jo – į kairįjį skilvelį. Iš kairiojo skilvelio arterinis kraujas išteka aorta, kuri krūtinės ląstoje leidžiasi žemyn į pilvo ertmę. Nuo jos atsišakoja daugybė arterijų – kraujagyslių tvirtomis raumeninėmis sienelėmis. Jos yra svarbiausios deguonies ir maisto medžiagų nešėjos įvairiems organams ir audiniams.
Didysis ir mažasis apytakos ratai:[/vc_column_text][vc_single_image image=”2180″ img_size=”large” alignment=”center”][vc_column_text]Arterijoms tenka atlaikyti nemažą kraujo spaudimą kiekvieno širdies susitraukimo metu. Jei šis spaudimas per žemas, kraujas nepasiekia audinių, o jei per aukštas – nukenčia arterijų sienelės ir vidaus organai.
Iš pradinės aortos dalies atsišakoja dvi labai svarbios arterijos, maitinančios širdies raumenį (miokardą) ir aprūpinančios jį deguonimi. Tai – koronarinės širdies arterijos. Jos tarsi vainikai apgaubia išorinį širdies paviršių ir todėl dar vadinamos vainikinėmis širdies arterijomis. Yra dvi pagrindinės koronarinės arterijos: kairioji ir dešinioji. Kairioji koronarinė arterija prasideda kamienu, kuris skyla į dvi šakas: priekinę nusileidžiančiąją ir gaubiančiąją. Šios šakos aprūpina deguonimi priekinę, kairiąją, šoninę, ir užpakalinę širdies sieneles. Dešinioji koronarinė arterija aprūpina dešiniąją ir apatinę sieneles.
Koronarinės širdies arterijos:[/vc_column_text][vc_single_image image=”2179″ img_size=”large” alignment=”center”][vc_column_text]Sveikomis koronarinėmis (vainikinėmis) arterijomis kraujas teka laisvai, be kliūčių. Tačiau joms susiaurėjus, kraujui sunkiau pasiekti širdies raumenį. Tuomet žmogus pajunta pirmuosius negalavimus – dažniausiai skausmą krūtinėje fizinio krūvio metu, nes smarkiau dirbančiai širdžiai reikia daugiau deguonies. Deguonies trūkumas ir sukelia skausmą, kuris vadinamas krūtinės angina (stenokardija). Tuomet diagnozuojama koronarinė (išeminė) širdies liga – t. y. pažeistų, susiaurėjusių koronarinių arterijų liga. Koronarinių arterijų susiaurėjimą sukelia iš lėto kraujagyslių sieneles žalojantis procesas – aterosklerozė. Aterosklerozinės plokštelės, siaurinančios spindį – pagrindinė koronarinės širdies ligos priežastis.
Kai aterosklerozės pažeista nesveika kraujagyslė susiaurėjimo vietoje užkemšama trombu, tam tikra širdies raumens dalis, negaudama deguonies, apmiršta ir liaujasi dirbusi. Įvyksta miokardo infarktas.
[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row]